4.

Dialogų nuotrupos prie Savana Beach Resort baseino.

Direktoriaus asistentė (nusipurtydama vandenį): „O, koks geras!“

Oktavas: „Tu irgi“.

Prekybos vadybininkė (kąsdama mango): „Noriu ko nors sultingo“.

Oktavas: „Aš taip pat“.

Jaunesnioji meno direktorė (eidama kavinės link): „Einam paėst?“

Oktavas: „Ką tokį ėsim?“

Skatinimas vyksta visu pajėgumu. Iš ryto rengiami savęs patenkinimo susirinkimai, kuriuose į padanges keliama įmonės apyvarta. Terminai „savifinansavimas“ ir „daugiametė amortizacija“ dažnai vartojami, kai reikia paaiškint, dėl ko metų pabaigoje nemokamos premijos. (O iš tikrųjų visi filialo uždirbti pinigai metų pabaigoje paklojami po kojom keletui nuplikusių Volstryto senių, kurie niekada neatvažiuoja į Paryžių, rūko cigarus ir net nepasako ačiū. Prancūziškojo R&W filialo vadovai tarsi viduramžių vasalai ar Punų karų aukos pažeria akcininkams metų grobį, drebėdami dėl vasarnamiams paimtų paskolų, kurias turi grąžinti.)

Po pietų surengiamas konstruktyvios savikritikos seansas, kurio metu reikia išsiaiškinti, kaip pagerinti rinkodaros produktyvumą. Oktavas užsitaisė kelioninį viduriavimą, nes į džiną su toniku prisidėjo per daug ledukų. Prezidentas Filipas ir Markas Maronjė kartais pabendrauja su juo atskirai — na, pavyzdžiui: „Mes patenkinti, kad tu išsikapstei, neužsimenam apie tai, tik sąmoksliškai šypsomės ir esam susirūpinę dėl tavo išsišokimų, nes mes šiuolaikiniai, „cool“ vadovai, tu juk neišeisi iš darbo, gerai?“ Tai Filipui netrukdo primint Oktavui, kaip agentūrai lemiamai svarbu sėkmingai nufilmuoti „Lieknučio“ klipą, kad būtų išsaugoti geri santykiai su Madone grupe.

— Neseniai su jais buvom sušaukę Reklamos strategijos komitetą ir mums gerokai davė į skudurus.

— Nesirūpink, prezidente, šįkart nevemsiu ant kliento. Beje, ar žinai, kad filmui suradau idealią merginą.

— Taip, žinau, tą arabiukę, aha... tik nufilmavus reikės ją retušuot.

— Nesuk galvos, tai numatyta biudžete. Net neįsivaizduoji, kiek visko šiais laikais galima nuveikti — imi merginą su gražiu užpakaliu ir priklijuoji jai kitos veidą, trečios kojas, ketvirtos rankas, penktos krūtis. Iš žmonių daromi koliažai, o mes — žmonių žokėjai!

— Galbūt filmavimui vietoj režisieriaus jums geriau pasisamdyti plastinės chirurgijos specialistą.

Oktavas nebesistengia viską atmesti, bet nenori ir nusileisti — galima sakyti, kad jis subrendo. Ir staiga pratrūksta:

— Na, ir kodėl negalėtume imti arabiukės tam vaidmeniui? Nebūk toks nacis kaip klientai! Po galais, nusibodo leistis šitaip fašistų ujamiems! Nike savo Nikepark plakatuose nusikopijavo petenistų[18] stilių, Nestlé atsisakė juodaodžių, kai filmavo vaizdo klipą apie krepšinį, bet tai ne priežastis elgtis taip pat! Kur galų gale nueisim, jei niekas taip ir neprasižios? Reklama tapo revizionistinė — Gandis parduoda Apple kompiuterius! Ne, bet ar tu suvoki? Tas šventas žmogus, kuris atsisakė visų technologijų, rengėsi kaip vienuolis ir vaikščiojo basas — štai, pavirto informatikos pardavėju! Pikaso dabar — Citroeno modelio vardas, Styvas Makvinas vairuoja Fordą, Odri Hepburn avi Tod’s mokasinus! Manai, kad tie žmonės nesivartė kapuose, kai juos po mirties paskyrė prekybos agentais? Tikra vėlių naktis! Kanibališkas holokaustas! Ryjam lavonus! Zombiai padeda prekiauti! Kur riba? La Française des Jeux loterijų firma išleido „Monopolio“ plakatus su Mao, Kastru ir Stalinu — nutrink ir laimėk! Kas pasakys „stop“, jei tu, Filipai, bose, nė žodžio nepasakai prieš pasaulinės komunikacijos rasizmą ir revizionizmą!

— O lia lia, kaip jis vargina nuo tada, kai nustojo uostyt! Manai, niekada nesusimąstau? Aišku, mane užknisa šitas darbas, tik aš galvoju apie žmoną, vaikus, nesergu tokia didybės manija ir nemanau, kad galiu visur daryt perversmą, fu, nesąmonė, Oktavai, turėk nors kiek nuolankumo! Užtenka išjungt televizorių, nebeit į McDonald’ą, o aplinkos šūdai — ne dėl mano kaltės, o dėl jūsų, kurie perkat Nike, pagamintus vergų indoneziečių! Lengva burnoti ant sistemos ir sykiu ją sukti! Užteks mane laikyt protiškai atsilikusiu dėl tos dingsties, kad esu pripūtęs pinigų! Žinoma, yra dalykų, kurių ir aš negaliu pakęst. Dar nieko, kad turim rinktis baltaodes aktores, nes šiuo atveju nieko negalim pakeist — ne reklamos užsakovas rasistas, o vartotojai. Tas stebuklas, kad verčiam mirusiuosius kalbėti, dar visai nebaisus — didžių menininkų asmenybių jie niekada nesuprato, visi genijai dar būdami gyvi vartėsi kapuose. Ne, mane, mažasis mano Guče, labiausiai nervina tos naujos šventės, kurias reklama sukūrė tam, kad žmonės daugiau vartotų: įgriso matyti, kaip visai šeimai apdumia akis, kaip ji švenčia Kalėdas, — dar nieko baisaus, nors Kalėdų senelis ir yra amerikiečių platintojų prasimanymas — bet maršalo Peteno Motinų šventė, Tėvų šventė, Močiučių šventė, pavadinta ją sukūrusios kavinės vardu, Helovynas, Švento Patriko diena, Šventas Valentinas, rusų Naujieji metai, kinų Naujieji metai, Nutrasweet diena, Tupperware sambūriai — visiškos nesąmonės! Greitai visas kalendorius bus išmargintas tik prekių ženklais — vietoj šventųjų atsiras 365 logotipai!

— Na, matai, viršininke, teisingai elgiuosi, kad stumiu tave į apkasus. Aš irgi nekenčiu Helovyno — anksčiau turėjom Visų Šventųjų dieną, nesuprantu, kam reikėjo ieškot kitos šventės anapus Atlanto.

— Dėl to, kad viskas čia atvirkščiai! Per Visus Šventuosius eidavom lankyt savo mirusiųjų, o per Helovyną patys mirusieji ateina pas mus į svečius. Tai daug praktiškiau, nereikia jokių pastangų. Svarbiausia ir yra, kad: MIRTIS SKAMBINA Į TAVO DURIS! Jie tai dievina. Mirtis — prekybos agentė, kaip laiškanešys, atnešantis Pašto kalendorių.

— Man atrodo, kad žmonėms šimtąkart labiau patinka persirengt pabaisomis ir kaišiot žvakes į moliūgus, o ne galvoti apie prarastus artimuosius. Bet, atkreipiu tavo dėmesį, kad vardydamas sąrašą pamiršai pačią didžiausią prekybos šventę — Vedybas, kurios kasmet būna intensyvių reklaminių kampanijų ir akcijų objektas nuo pat sausio mėnesio — pasirodo Printemps „Baltojo salono“ plakatai, dovanų sąrašai Galeries Lafayette ir Boti Marche ant visų moterų žurnalų viršelių, taip pat užnuodytas radijas ir televizija ir t.t. Jaunos poros visiškai išplautom smegenim mano, kad tuokiasi iš meilės, arba tam, kad rastų laimę, o iš tikrųjų joms tik norima parduoti indus, vonios rankšluosčius, kavinukus, sofas, mikrobangų krosneles...

— O, prisiminiau vieną dalyką... Oktavai, pameni, kai makaronų Barilla kampanijai siūlei antraštę su žodžiu „laimė“?

— Aha, taip... Teisininkai mums paaiškino, kad negalima, ar ne?

— Taip! Nes žodį „laimė“ jau patentavo Nestle! LAIMĖ PRIKLAUSO NESTLĖ.

— Ką tu, manęs tai nestebina — žinai, kad PEPSI nori užpatentuot mėlyną spalvą?

— Ką?

— Taip, iš tikrųjų, jie nori nusipirkt mėlyną spalvą ir būt jos savininkais, ir tai dar ne viskas — finansuoja į CD romus įrašytas mokymo programas, kurios nemokamai dalijamos pradinėse mokyklose. Tai va, vaikai mokyklose ruošia pamokas Pepsi kompiuteriais, įpranta skaityti žodį „troškulys“ šalia pepsi spalvos.

— O kai žiūri į Pepsi dangų, jų Pepsi akys nušvinta, ir jie krinta nuo dviračių, jų blauzdas nusėja Pepsi kraujosrūvos...

— Panašiai kaip Colgate: gamintojai mokytojams dovanoja vaizdo įrašus, kad šie galėtų vaikiams įkalti, jog dantis reikia valytis jų pasta.

— Aha, girdėjau apie tai. L’Oreal daro tą patį su šampūnu Petit Dop. Plauti smegenis jiems negana, dabar lenda ir prie plaukų!

Filipas pratrūksta perdėtai smarkiu juoku, bet tai netrukdo Oktavui tęsti:

— Man ramiau, kai sužinojau, kad domiesi šiais dalykais...

— Aš blaiviai žiūriu: kol nebus nieko kito, reklama užims visą vietą. Ji tapo vieninteliu idealu. Ne prigimtis, viltis bijo tuštumos.

— Siaubinga. Palauk, dar neišeik, kad jau vienąkart prašnekom apie tai, papasakosiu dar geresnį pokštą. Kai reklamuotojai nebeišmano, kaip parduoti, arba tiesiog šiaip, be jokios priežasties, tik tam, kad pateisintų savo nepadorų atlyginimą, užsako PAKUOTĖS PAKEITIMĄ. Tada labai brangiai moka bendrovėms, kad šios pakeistų produktų išvaizdą. Valandų valandas sėdi susirinkimuose. Vieną kartą buvau Kraft Jacobs Suchard būstinėj, tokio ežiuku pastatytais plaukais vaikinuko kabinete, Antuano Puasaro ar Ponšaro, ar Podaro, na, kažkokia panašia pavarde...

— Pudaras.

— ...taip, tiesa, Pudaras, tokio nepamirši. Rodė įvairius jiems siūlomus logotipus. Norėjo išgirst mano nuomonę. Labai džiūgavo, jau buvo arti orgazmo, jautėsi naudingas ir svarbus. Jis klojo ant grindų pakuočių projektus, mes buvom vieni tam Velizi pastate, jis — švariai nusiskutęs, su kaklaraiščiu, ant kurio — Tentenas ir Milu, o aš kaip tik leidausi žemyn po kokso, gėrėm šaltą kavą, kurią šnopuodama atnešė sena, kokių trisdešimties metų nedulkinta sekretorė. Pažvelgiau jam tiesiai į akis ir tą akimirką supratau, kad jis dvejoja, kad pirmąkart gyvenime susimąstė, ką čia veikia, patariau jam išsirinkt bet kurį, ir jis ištraukė nežiūrėdamas, kartodamas skaičiuotę „eni beni biki baki, buku puku kalambaki, eni beni bam“, o dabar ta pakuotė — visų Europos parduotuvių lentynose... Graži parabolė, ar ne? MŪSŲ PAKUOTĖ BUVO IŠTRAUKTA BURTAIS.

Bet Filipo jau seniai nė kvapo. Jis nemėgsta dalyvaut, kai pjaunama šaka, ant kurios pats sėdi. Vengia ilgalaikės konfrontacijos. Savo maištingumą deda į lentyną „Mėnesinė autoironija pietums Fouquet’s restorane“. Todėl kas rytą vis anksčiau ir anksčiau užsinori miego.

Oktavas įkvepia ir iškvepia karštą orą. Pro uostą tyliai praplaukia burlaiviai. Visos agentūros merginos laukia, kol joms supins kasytes, kad būtų panašios į Iman Bowie (rezultatas: tampa panašios į seną Bo Derek). Paskutinio teismo dieną, kai visi reklamininkai turės atsiskaityt už savo darbus, Oktavas gali būt laikomas tik iš dalies atsakingas. Juk jis buvo tik „aparatčikas“, minkštokas darbuotojas, kurį vieną dieną net persmelkė abejonė — viešnagė Medone tikriausiai bus pripažinta lengvinančia aplinkybe, ir teisėjai taps atlaidesni. Be to, priešingai nei Maronjė, jis niekada nėra gavęs Kanų liūto.

Skambina Tamarai, platoniškajai prostitutei, galvodamas apie Sofi — savo vaiko, kurio niekada nepamatys, motiną. Jo gyvenime per daug dingusiųjų.

— Pažadinau?

— Vakar vakare aptarnavau klientą Plazoj, — tarška ji, — oi, neklausk, jo pimpalas buvo kaip vaiko ranka, man būtų reikėję replių jam įsigrūsti. ELEKTROS PRIETAISAI BUIČIAI — BUM BUM — RINKITĖS TEISINGAI, RINKITĖS BIUT“.

— Kas čia?

— Čia? Ai, nieko, čia kad nereikėtų mokėti už telefoną — jie retsykiais paleidžia kokią reklamą, už tai gauni nemokamų pokalbių.

— Ir tu sutikai su šita baisybe?!

— KASTO YRA VISKAS, KO REIKIA — MEDŽIAGOS IR REIKMENYS — KASTOKASTOKASTORAMA. Joo, galų gale pripranti, pamatysi, aš jau pripratau. Na, tai klausyk, mano vakarykštis klientas, laimei, buvo visiškai apspangęs, jam beveik nestovėjo, bet pajodinėjau kaip ant ponio, tikrai, galų gale ant lovos sušokau mažytį striptizą, paklausė, ar galėtų suuostyt takelį nuo mano pėdos, o tada žiūrėjom televizorių, visai neblogai išsisukau. INTERMARŠĖ. PREKYBOS MUŠKIETININKAI. Kiek dabar valandų?

— Trys po pietų.

— Ohoo, aš visai nusivarius, septintą jau buvau tikras skudurėlis Banana bare, dirbtinės blakstienos prilipo prie dantų. O tu kur esi, kaip tu?

— Aš Senegale. Pasiilgau tavęs. Kaip tik skaitau „Prostitutės ribų išplėtimą“.

— Baik tas savo nesąmones, nes tuoj privemsiu į rankinę. KAJO, KAJO, KAJO ŠVIESTUVAI, ATKARTOJA AIDAI. Gal paskambink truputį vėliau?

— Ar laikai mobilųjį prie pat ausies? Atsargiai. Mobilieji telefonai skaldo DNR. Bandė su pelėm: tų, kurios buvo šalia mobiliųjų, mirtingumas padidėjo 75 procentais. Aš nusipirkau ausinę specialiai mobiliajam, ir tau reikėtų padaryt tą patį, aš nenoriu smegenų auglio.

— Bet, Oktavai, tu juk neturi smegenų. KONTINENTAS, KUR LAIMI PIRKĖJAS.

— Atleisk, bet aš negaliu pakęst tų tavo „džinglų“. Dedu ragelį, miegok toliau, mano gazele, mano berbere, mano sukilęs Marakeše.

Modernaus žmogaus problema — ne piktumas. Priešingai, jis dėl praktinių priežasčių verčiau jau renkasi būti malonus. Paprasčiausiai negali pakęsti nuobodulio. Nuobodulys jam kelia siaubą, nors nėra nieko konstruktyviau ir prabangiau negu kasdieninė gera dozė tuščių akimirkų, ištemptų pauzių, išglebusio nuobodžiavimo vienam arba kartu su kitais. Oktavas tai suprato: tikrasis hedonizmas — tai nuobodulys. Vien tik nuobodulys leidžia mėgautis dabartimi, bet visi siekia priešingų dalykų — vakariečiai, kad prasiblaškytų, griebiasi tokių priemonių kaip televizija, kinas, internetas, telefonas, videožaidimai ar paprasčiausi žurnalai. Jie niekada patys nebūna įsitraukę į tai, ką veikia, — gyvena „pagal įgaliojimą“, tarsi pasitenkinti tuo, kad kvėpuoji čia ir dabar, būtų negarbinga. Kai sėdi priešais televizorių arba interaktyvų puslapį, arba skambini mobiliuoju, arba žaidi Playstationu — negyveni. Esi kitoje vietoje, tik ne ten, kur esi. Galbūt nesi ir miręs, bet ir ne visai gyvas. Būtų įdomu išmatuoti, kiek valandų per dieną praleidžiam ne dabartyje, o kažkur kitur. Ne ten, kur esame, bet kitur. Šitos mašinos užregistruos mus kaip „nebuvimo abonentus“, ir bus labai sunku to atsikratyti. Visi žmonės, kritikuojantys Spektaklių visuomenę, namuose turi televizorių. Visi Vartotojiškos visuomenės smerkėjai turi Visa mokamąją kortelę. Padėtis nepataisoma. Nuo Paskalio laikų niekas nepasikeitė — žmogus ir toliau nuo nerimo bėga pramogauti. Tik pramogos tapo tokios visa aprėpiančios, kad pakeitė Dievą. Kaip išvengt pramogų? Eiti akistaton su nerimu.

Pasaulis yra nerealus, išskyrus tas akimirkas, kai užknisa.

Oktavas su pasimėgavimu nuobodžiauja po kokoso palme, jo laimė — žiūrėti, kaip ant smėlio dulkinasi du žiogai, ir murmėti:

— Tą dieną, kai visi žemėje sutiks nuobodžiauti, žmonija bus išgelbėta.

Jo subtilų nuobodulį suardo bambeklis Markas Maronjė.

— Tai tikrai su Sofi viskas baigta?

— Joo, na, bet aš nežinau... Kodėl klausi?

— Šiaip. Galim pasikalbėt porą minučių?

— Net jei sakysiu „ne“, vis tiek kalbinsi mane, ir būsiu priverstas tavęs klausyt dėl to, kad tu aukštesnis pagal hierarchiją.

— Tiesa. Tada užsičiaupk. Skaičiau scenarijų, kurį pardavėt „Lieknučiui“, — tikra katastrofa. Kaip sugebėjot sumalt tokį šūdą?

Oktavas pasitrina ausis, kad įsitikintų, jog teisingai išgirdo.

— Palauk, Markai, tu PATS mums sakei tėkšt tokį blyną ant šito biudžeto!

— Aš? Niekada nesakiau.

— Tau amnezija, ar ką? Atmetė dvylika mūsų sugalvotų kampanijų ir tu net sakei, kad reikia pradėt Visuotinės parengties planą, kept paskutinės minutės šūdą, kad...

— Atleisk, kad nutraukiu, bet čia tu esi nusinarkašinęs ligonis, ką tik iš gydyklos, tai nekeisk vaidmenų, OKEI? Aš žinau, ką sakau savo kreatyvams. Niekada nebūčiau tau leidęs tokį niekalą rodyt klientui, kuris yra tiesiog mūsų agentūros vitrina. Man jau nusibodo triesti iš gėdos, kai su kuo nors pietauju mieste. LIEKNUTIS. KAD KŪNAS BŪTŲ LIEKNAS, O NE PROTAS“. Iš ko tyčiojies?

— Palauk, Markai. Na, kad esi klastingas, tai dar nieko, mes prie to pripratę. Bet dabar, kai „Lieknučio“ scenarijus parduotas, apklausos rezultatai teigiami, ir jau buvo du priešgamybiniai susirinkimai — dabar truputį per vėlu viską keisti. Aš gerai apgalvojau ir...

— Įdarbinau tave ne tam, kad galvotum. Taigi niekad nebūna, kad nebūtų įmanoma sukurt geriau. Kol videoklipas dar ne eteryje, galima viską pakeisti. Štai ką pasakysiu: judu su Šarliu nerkitės iš kailio, ir kad man pataisytumėt scenarijų per patį filmavimą. Velnias, juk nuo to priklauso visos „Roso“ agentūros įvaizdis!

Oktavas sutinka ir užsičiaupia. Žino, kad jo kūrybos direktoriui rūpi visai ne „Roso“ įvaizdis, bet pereinamoji jo paties kėdė, kuri gali tapti katapultuojančia sėdyne. Jei jau Filipas atėjo su juo pasikalbėti, vadinasi, Madone tikriausiai daro maksimalų spaudimą, šita istorija panašėja į žaidimą „šokančios kėdės“[19]. Kitais žodžiais tariant, Senegalo ore sklando atleidimas iš darbo, ir Oktavas nujaučia, kad kalbama, deja, ne apie jo atleidimą.